Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

DIEVAS PRISIMENA

2002 m. spalio 20 d.

Prašanti Nilajamas

 

            1940 m. spalio mėn. 20 d., sekmadienį, Svamis pametė apykaklės segtuką, o jam dingus, ištirpo ir majos šydas. Prisirišimas prie pasaulio Jį paliko per apykaklės segtuką. Jis išėjo iš namų, pareiškęs, kad maja Jo nebesaisto. Tai atsitiko po vizito į Hampį.

(Telugu eilės)

           

            Meilės įsikūnijimai!

            Tai Man atsitiko Uravakondoje. Belario korporacijos įgaliotinis susapnavo sapną, kuriame jam buvo nurodyta vykti į vieną namą Uruvakondoje ir parvežti Satją į Belarį. Tuo pačiu metu jo žmona irgi susapnavo sapną, ir jai buvo nurodyta lydėti savo vyrą šioje kelionėje. Jie įsivaizdavo, kad Satja bus svarbi ir garsi asmenybė. Dabar Mano ūgis yra vos truputį daugiau nei penkios pėdos. Anais laikais buvau žymiai žemesnis. Dėvėjau trumpas kelnes ir marškinius, Man buvo 14 metų. Vos išėjau iš namo laukan, korporacijos įgaliotinis ir jo žmona iš karto Mane pažino – tokį jie Mane regėjo sapne. Jie buvo be galo laimingi ir puolė prieš Mane kniūbsti čia pat ant kelio. Jiems nerūpėjo, kad Aš mažas berniukas. Ėjau į mokyklą ir rankoje nešiausi keletą knygų.

            Įgaliotinis ir jo žmona kreipėsi į Sešamą Radžu, vyresnįjį šio kūno brolį, prašydami: „Prašome šiandien nuvežti Satją į Belarį. Galbūt jums teks paprašyti atostogų, bet tai nesvarbu.“ Negalime atsakyti „ne“ žmogui, užimančiam korporacijos įgaliotinio postą. Taigi Sešama Radžu kreipėsi į  mokyklos direktorių Kamešvarą Rao, prašydamas duoti jam atostogų. Jis paaiškino, kam jos reikalingos. Kamešvara Rao Mane labai mėgo, todėl jis tarė: „Gali vežti Satją į Belarį ar kur tiktai nori. Tam neprivalai prašyti mano leidimo.“ Jis net davė savo automobilį, kad nuvežtų Mane į Belarį.

            Tris dienas mes svečiavomės pas įgaliotinį ir jo žmoną. Jie nusivedė mus į Virupakšos šventyklą netoliese esančioje Hampio vietovėje. Sešama Radžu ir jo žmona liepė Man likti prie šventyklos ir saugoti jų daiktus, kol jie gaus Dievybės palaiminimą. Aš noriai sutikau ir likau lauke. Vos tik įėję į šventyklą, didžiam savo nustebimui, jie rado Mane stovintį švenčiausioje altoriaus vietoje, kur turi stovėti Dievybė. Sešama Radžu negalėjo patikėti savo akimis. Jis mąstė: „Kodėl Jis čia atėjo, juk liepiau Jam likti lauke ir saugoti daiktus?“ Jis tučtuojau išėjo iš šventyklos ir rado Mane ten stovintį! Grįžęs vidun, ir vėl pamatė Mane altoriuje! Tačiau jam vis dar buvo neaišku. Jis tarė žmonai: „Eik laukan ir pasergėk Satją. Neleisk Jam niekur nueiti, o aš eisiu į vidų ir pasižiūrėsiu, ar Jis vis dar ten.“ Ji taip ir padarė. Ir vėl Sešama pamatė altoriuje stovintį besišypsantį Satją. Korporacijos įgaliotinis taip pat visa tai matė. Jis pripažino Mano dieviškumą. Kai jie išėjo iš šventyklos, jis čiupo Sešamos Radžu rankas ir tarė: „Radžu, nemanyk, kad Satja yra tavo brolis. Jis ne paprastas žmogus. Tave apgauna Jo kūniškas pavidalas. Jame glūdi dieviška jėga.“

            Grįžome į įgaliotinio namus, pavalgėme ir leidomės į kelionę, atgal į Uravakondą. Įgaliotinis norėjo Man ką nors padovanoti, todėl pasakė pasiūdinsiąs Man keturias poras trumpų kelnių ir baltinių. Tvirtai atsakiau, kad nepriimsiu nė vienos poros. Jam nesinorėjo Manęs įkalbinėti. Tada jo žmona Man pasiūlė auksinį segtuką, manydama, kad tai bus Man tinkama dovana. Tais laikais vaikams segėti apykaklės segtuką buvo prestižo reikalas. Jis tuoj pat nupirko auksinį apykaklės segtuką ir įsegė į Mano marškinių apykaklę. Aš prieštaravau. Kad ir kas būtų, niekada nieko iš kitų nepriimdavau. Bet Sešama Radžu primygtinai reikalavo, kad tą dovaną priimčiau. Jis sakė, kad atsisakymas priimti dovaną būtų nepagarba įgaliotiniui. Taigi Aš jam nusileidau.

            Grįžęs iš Hampio, ėjau į mokyklą, segėdamas tą segtuką. Tąkart segtuką pamečiau, ir jis neatsirado. Manyje įvyko svarbios permainos. Su segtuku dingo ir  prisirišimas prie pasaulietiškų dalykų. Nutariau imtis savo misijos – palengvinti savo pasekėjų kančias. Mečiau šalin knygas ir atėjau į mokesčių rinkėjo Hanumantos Rao sodą. Jis buvo karštas pasekėjas. Pamatęs Mane, jis liepė žmonai paruošti įvairių skanėstų. Bet Aš nepaliečiau tų vaišių. Atėjo Sešama Radžu ir vertė Mane grįžti namo. Pasakiau, kad negrįšiu. Anksčiau niekada nebuvau su juo taip šnekėjęs. Mano prigimtis Man neleido atsikirsti vyresniems. Taigi Sešama Radžu buvo nustebęs: „Iš kur Satja gavo tiek drąsos?“ – mąstė jis. Jis matė šviesų spindesį aplink Mano besišypsantį veidą. Iš karto jis norėjo išsiųsti telegramą į Putapartį. Tais laikais telegramai nukeliauti iš Uravakondos į Putapartį būtų prireikę mažiausiai savaitės. Taigi jis nusiuntė mokinį paprašyti šio kūno tėvų Išvaramos ir Peddos Venkamos Radžu tuojau pat atvykti į Uravakondą. Kai jie atvyko, Sešama Radžu atvedė juos pas mane. Išvarama su ašaromis akyse Manęs maldavo: „Satja, klausyk, grįžkime į Tavo brolio namus“. Bet Aš nesutikau: „Jei norite, kad grįžčiau, vyksiu su jumis į Putapartį. Keliausiu savo noru ir pradžiuginsiu kaimiečius.“

            Tais laikais mokyklos vedėjo prašymu prieš pamokas vesdavau maldą. Jis sakydavo: „Radžu, gal Tu ir jaunas, bet Tavo malda tirpdo mūsų širdis.“ Kai palikau mokyklą, kitą dieną kalbėti maldą buvo paprašytas berniukas, kuris klasėje sėdėjo su Manimi. Atsistojęs ant pakylos ir prisiminęs Mane, jis pravirko. Apsiašarojo visi mokiniai ir mokytojai, todėl malda buvo nutraukta. Jie norėjo lydėti Mane į Putapartį. Bet argi buvo galima šiame kaime visus juos apgyvendinti? Tada paprašiau Kamešvaros Rao kaip nors įkalbėti berniukus, kad šie Manęs nelydėtų.

            Klasėje viename suole mes sėdėjome trise: Aš vidury, o iš šonų – Ramešas ir Surešas. Jiems nelabai sekėsi mokytis. Kai mokytojai jų klausdavo, jie atsakinėdavo taip, kaip Aš sufleruodavau. Laikėme anglų kalbos, kaip antrosios kalbos, egzaminą. Pagal savo registracijos numerius mes turėjome sėdėti atskirai, toli vienas nuo kito. Nusirašyti jiems nebuvo galimybės. Jie labai jaudinosi. Padrąsinau juos sakydamas: „Jums nereikės nieko rašyti. Jūs tik ateikite į egzaminą ir apsimeskite, kad rašote. Visu kitu pasirūpinsiu Aš“. Egzaminas truko dvi valandas. Į klausimus atsakiau per 10 minučių, tada paėmiau iš budėtojo kitas užduotis ir parašiau atsakymus Ramešo rašysena. Jas baigęs, paėmiau kitą užduočių komplektą ir parašiau atsakymus Surešo rašysena. Ant atsakymų lapų užrašiau jų vardus.

            Nuskambėjus paskutiniam skambučiui, visi mokiniai atsistojo, ir Aš tyliai padėjau visus tris rašomuosius darbus ant egzaminuotojo stalo. Niekas neprieštaravo. Kitą dieną sužinojome rezultatus – mes trys buvome įvertinti geriausiai. Mokytojai stebėjosi, kad Ramešas su Surešu irgi buvo geriausiai įvertinti. Nebuvo jokio pagrindo abejoti. Jie negalėjo nusirašyti nuo Manęs, nes sėdėjome toli vienas nuo kito. Jų rašomieji buvo parašyti jų pačių rašysena. Vietiniai gyventojai džiūgavo. Jie nešiojo mus ant pečių. Tiedu berniukai artimai su Manimi draugavo.

Kai palikau Uravakondą, Ramešas ir Surešas negalėjo pakelti išsiskyrimo su Manimi. Ramešas buvo be galo prislėgtas ir vis kartojo: „Radžu, Radžu, Radžu, ...“ ir galų gale išprotėjo. Jį vežiojo po įvairias psichiatrines ligonines, bet geriau nebuvo. Galų gale jo tėvai atėjo pas Mane ir maldavo: „Radžu, jo protas grįš, jei jis nors vieną kartą Tave pamatys. Prašome, ateik jo aplankyti.“ Nuėjau į psichiatrinę ligoninę jo aplankyti. Jis be perstojo kartojo „Radžu, Radžu, Radžu, ...“. Pamatęs Mane, jis pravirko, parpuolė Man po kojų – ir mirė. Jie buvo atsidavę Mano valiai. Jie meldėsi, kad niekada nebūtų nuo Manęs atskirti.

            Man parvykus į Putapartį, Karanam Subama padovanojo vieną akrą žemės prie Satjabhamos šventyklos, ir ten buvo pastatytas mažas namelis. Jame Aš gyvenau. Ramešas su Surešu vėl užgimė, tik jau šuneliais, ir atėjo pas Mane. Maisoro maharadžos sesuo juos pavadino Džeku ir Džilu. Jie visada buvo su Manimi.

            Kartą Maisoro maharadžos žmona atvyko Mano daršano. Ji buvo atsidavusi pasekėja ir labai griežtų pažiūrų moteris. Ji kasdien darydavo pudžą su gėlėmis. Skindavo gėles pati, prieš tai pašventindama, pašlakstydama vandeniu ir pienu. Kadangi į Putapartį nebuvo tinkamų kelių, ji išlipo iš automobilio Karnatakanagepalyje ir pėsčia atėjo į senąją šventyklą (mandirą). Toje vietoje, kur dabar stovi Peddos Venkamos Radžu vardo salė (kalyana mandapam), tada buvo nedidelė pašiūrė. Maharadžos žmona nusprendė naktį pailsėti mandire. Vairuotojas papietavo ir grįžo į Karnatakanagepalį, kur buvo paliktas automobilis. Aš liepiau Džekui lydėti vairuotoją ir parodyti jam kelią. Džekas bėgo priekyje, o vairuotojas sekė iš paskos. Naktį Džekas miegojo po automobiliu. Kitą rytą vairuotojas užvedė automobilį, nežinodamas, kad po juo miega Džekas. Ratas pervažiavo Džeko nugarą ir sulaužė stuburą. Džekas peršliaužė skersai išdžiūvusią upę ir grįžo namo, visą kelią inkšdamas. Skalbėjas, vardu Subana, rūpinosi senuoju mandiru dieną ir naktį. Jis buvo labai ištikimas ir saugojo Svamį kaip savo gyvastį. Jis atbėgo pas Mane sakydamas: „Svami, Džekas, matyt, pateko į avariją. Jis grįžta inkšdamas iš skausmo.“ Aš iš karto išėjau. Džekas, gailiai dejuodamas, prišliaužė prie Manęs, krito po kojų ir nudvėsė. Jį palaidojo už senojo mandiro. Mano nurodymu ten buvo pastatytas Brindavanas. Jis buvo pastatytas iš šono, ne per vidurį. Pasakiau, kad turi būti vieta dar vienam kapui. Džekui žuvus, Džilas liovėsi ėdęs ir po kelių dienų taip pat padvėsė. Jį palaidojo šalia Džeko. Taip Ramešas su Surešu išpirko savo nuodėmes, kad būtų su Manimi. Jie atgimė šunimis, kad tik būtų šalia Manęs.

            Pradžioje dingo apykaklės segtukas. Paskui Aš nustojau lankyti mokyklą. Atvažiavo tėvai ir parsivežė Mane čia. Visų šių pasikeitimų pasekmė buvo ta, kad palikau Uravakondą. Kai atvykau čia, daugelis žmonių iš Bangaloro ir Maisoro ėmė važinėti čia automobiliais. Atvažiuodavo Maisoro maharadžos žmona, kavos augintojas Sakama, Desaradžas Arasu, Maisorio maharadžos dėdė iš motinos pusės. Vieną dieną jie ėmė maldauti: „Mums sunku dažnai čia važinėti. Prašome atvykti ir įsikurti Maisore. Mes pastatysime Tau didžiulius rūmus.“ Aš atsakiau: „Man nereikia didingų rūmų. Noriu būti čia.“ Tą vakarą motina Išvarama atėjo pas Mane ir su ašaromis akyse kalbėjo: „Svami, žmonės nori išvežti Tave tai šen, tai ten, siekdami savanaudiškų tikslų. Jei Tu paliksi Putapartį, aš mirsiu. Prašau, pažadėk man, kad visada liksi Putapartyje.“ Aš daviau jai žodį, kad niekada neišvažiuosiu iš Putaparčio. Štai kodėl pastačiau daug pastatų ašrame, kad pasekėjams būtų kuo patogiau.

            Kai žmonės suprato, kad Putaparčio nepaliksiu, Sakama ir Maisoro maharadžos dėdė iš motinos pusės nusprendė už kaimo pastatyti mandirą. Jie įsigijo 10 akrų žemės ir pradėjo statybas. Ištikimas pasekėjas, vardu Vitalis Rao, apsiėmė vadovauti. Britų laikais jis buvo miškininkas. Tai Džajamos (prof. Jayalakshmi Gopinath), kuri kalbėjo anksčiau, tėvas. Jis vadovavo statybai. R. N. Rao iš Madraso, Nyladris Rao, Pituramo maharadžos žentas, Barodos maharadžos žentas – visi tie žmonės labai rūpinosi statybomis. Jie sujungė savo jėgas, todėl mandiras buvo pastatytas per labai trumpą laiką. Buvo karo metas, todėl buvo labai sunku gauti statybai geležies, bet savo nuoširdumu ir atsidavimu jie įveikė visas kliūtis. Jie maldavo, kad Aš ten neičiau, kol darbai nebus baigti, kad nepatirčiau nepatogumų, –  taip jie Mane mylėjo.

            Aš visuomet tesiu pasekėjams duotą žodį. Ką bedaryčiau – viskas pasekėjų labui. Man nieko nereikia sau. Aš neturiu jokių troškimų.

            Jie dirbo dieną naktį, mokėdavo darbininkams ir rūpinosi, kad statybos baigtųsi sėkmingai. Tuo metu Džajama buvo labai jauna. Kiekvieną sekmadienį Vitalis Rao atvažiuodavo automobiliu sumokėti darbininkams. Džajama primygtinai prašydavo, kad jai būtų leista važiuoti kartu. Vitalis savo dukterį labai mylėjo. Jis užsakydavo, kad paruoštų maistą pačiame Bangalore ir atsiveždavo su savimi dukterį. Jau 60 metų, kaip ji tarnauja Svamiui. Ji atėjo pas Mane, kai šiam kūnui buvo 17 metų. Dabar šis kūnas artėja prie 77 gimtadienio. Ji labai dažnai apsilankydavo Prašanti Nilajame, išmoko Svamio bhadžanų ir giedodavo Jo garbei. Taip ji išsiugdė šventus jausmus ir gyvą atsidavimą Svamiui. Reikia būti vertam, kad pasiektum Dievo artumą. Negalima to gauti, tik panorėjus. To neduoti irgi negalima. Žmogus tą patyrimą gauną už nuopelnus praėjusiuose gyvenimuose. Jų šeima gavo gausių malonių. Mane sujaudino, kad savo kalboje ji keletą kartų paminėjo Venkamą garu (Svamio vyresniąją seserį).

            Venkama garu virdavo Svamiui valgyti. Džajama būdavo kartu, kad išmoktų virti. Jos buvo labai artimos draugės. Vėliau atvyko Parvatama garu (Venkamos garu jaunesnė sesuo). Jos pasikeisdamos nešdavo Svamiui maistą. Viena – rytą, kita – vakare. Jų manymu, buvo nesaugu leisti kitiems gaminti Svamiui maistą. Jos privertė Mane pažadėti, kad Aš valgysiu tik jų paruoštą maistą. Jos tarnavo Man iki paskutinio atodūsio ir mirė Manipalo ligoninėje, Bangalore. Venkamą nuvežė į Bangalorą be sąmonės. Ji taip ir nebuvo atsimerkusi. Aš priėjau prie jos ir pašaukiau: „Venkama“. Ji akimirksniu atsimerkė ir pamatė Svamį. Ji nusilenkė Man, priglausdama Mano rankas prie savo akių ir, apsipylusi ašaromis, mirė.

            Tas pats atsitiko ir Parvatamai. Vežama į Bangalorą ji taip pat buvo be sąmonės. Aš nuėjau pas ją ir pašaukiau vardu. Ji tuoj pat atsimerkė, pravirko ir numirė. Visą gyvenimą jos tarnavo Svamiui, kasdien nešdamos Svamiui maistą, rytą ir vakare. Tokia artima draugystė su Viešpačiu – tai praėjusių gyvenimų nuopelnas. To negalima pasiekti žmogaus pastangomis. Jos niekada nekreipė dėmesio į savo negalavimus ir su meile tarnavo Svamiui. Jų gyvenimai tapo šventi.

            Net šiandien maistas nešamas iš jų namų. Ten gyvena Sešamos Radžu sūnus. Išvaramos sūnus Džanakiramaja (jaunesnysis Svamio fizinio kūno brolis) taip pat ten gyvena. Jūs visi jį pažįstate. Jo žmona ruošia ir atneša Man maistą, kaip ir Parvatamos duktė, kuri taip pat neša Man maistą. Taip jos kasdien tarnauja Svamiui. Vakare Aš nevalgau. Kasryt jos atneša Man pavalgyti. Tokie artimi yra Svamio santykiai su šia šeima. Kai kurios reinkarnacijos būna dėl tėvų maldų. Bet Svamio atveju buvo kitaip. Aš nusprendžiau, kad tas turi būti tėvas, o ta turi būti motina. Šio kūno gimimas nebuvo kaip paprastojo mirtingojo. Nors Karanam Subama nebuvo šio fizinio kūno giminaitė, tačiau ji buvo labai prisirišusi prie Svamio. Ji galvodavo apie Svamį dieną naktį. Ji prašė Manęs apsistoti jos namuose ir buvo pasiruošusi namą palikti Man. Daugelis giminaičių prieštaravo: „Kaip, būdama brahminė, tu leidi kšatrijui gyventi savo namuose?“ Ji atsakė: „Aš neinu į niekieno namus, ir niekam iš jūsų nebūtina eiti į mano namus. Pakanka to, kad Svamis yra su manimi.“ Taip ji buvo atsidavusi ir apsisprendusi. Ji teturėjo vieną norą ir meldėsi: „Norėčiau matyti Tavo nuostabų pavidalą, palikdama savo kūną“. Aš pažadėjau būtinai jos prašymą išpildyti.

            Kartą nuvykau į Madrasą, atsiliepdamas į pasekėjo maldą. Ji buvo apsistojusi pas savo motiną. Kol grįžau iš Madraso, Subama jau buvo mirusi. Žmonės bėgo pas Mane, sakydami: „Svami, Tavo Subama praėjusią naktį mirė.“ Nedelsdamas pasukau automobilį ir nuvažiavau tiesiai į Bukapatnamą. Jos kūnas, užklotas audeklu, gulėjo verandoje. Visi namiškiai buvo prislėgti sielvarto. Jei kartą Svamis ką nors pažadėjo, Jis tai būtinai ištesės, kas bebūtų. Nudengiau maršką. Kadangi ji buvo mirusi praėjusią naktį, jos kūnu jau bėgiojo skruzdėlės. Pašaukiau: „Subama“. Ji atsimerkė. Žinia apie tai pasklido bematant, kaip miško gaisras. Bukapatnamo gyventojai ėmė rinktis, pasakodami vieni kitiems, kad Subama prisikėlė iš numirusių. Subamos motinai tada buvo šimtas metų. Liepiau jai atnešti stiklinę vandens su jame išmirkytu tulasi (baziliko) lapeliu. Įdėjau tulasi lapelį į Subamos burną ir priverčiau ją išgerti šiek tiek vandens. Pasakiau: „Subama, Aš išpildžiau pažadą. Dabar ramiai gali užmerkti akis.“ Ji tarė: „Svami, ko man daugiau reikia? Iškeliauju pilna palaimos.“ Liedama džiaugsmo ašaras, ji laikė Mano rankas ir numirė. Taip Aš išpildau savo pažadus, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis. Savo pažado niekada nesulaužau. Nėra žodžių Subamos tarnystei aprašyti. Avataro Krišnos laikais motina Jašoda sugebėjo mylėti ir tarnauti Krišnai daugiau nei motina Devakė.

            Anuomet Išvarama ir Subama šnekučiuodavosi per langelį sienoje, kuri skyrė jų namus. Jos negalėjo apsilankyti viena kitos namuose, nes jų vyrai nesutarė. Bet su Subama Išvarama nuoširdžiai draugavo.

            Šio kūno tėvus pasirinkau Aš pats. Pedda Venkama Radžu padėdavo atvykstantiems pas Svamį pasekėjams. Jis bėgdavo į Bukapatnamą net dėl kokio riešuto ar produktų, kurių pasekėjai pageidavo. Kartą jis atėjo į mandirą ir pasakė norintis pasikalbėti su Manimi. Aš jau buvau pasikvietęs grupę pokalbiui. Įsivedžiau jį į vidų. Jis tarė: „Svami, nenoriu palikti kokių nors skolų. Turėjau krautuvėlę. Gal kartais pamiršau kam nors grąžinti vieną ar kitą paisą. Todėl prašau Tavęs dvyliktą dieną po mano mirties padalinti vargšams maisto.“ Jis išsiėmė pinigų ir įspaudė juos į Mano rankas, sakydamas: „Tai sunkiai uždirbti pinigai. Gali panaudoti juos vargšams pamaitinti.“ Jis taip pat užsiminė apie keletą maišų ryžių ir cukranendrių cukraus (džagerio), kuriuos laikė tam tikslui. Tada jis grįžo namo, pamiegojo ir ramiai numirė.

            Išvarama taip pat ramiai atsisveikino su gyvenimu. Ji labai mėgo keliauti su Manimi. Taip ji atvyko į Brindavaną ir dalyvavo Vasaros kursuose. Jai buvo be galo smagu regėti tiek daug studentų. Ji net padavinėjo jiems per pietus vandenį. Ji sakydavo: „Tai Svamio dėka mes galime būti tokio didingo renginio liudytojais.“ Kartą, kaip visada, studentai valgė pusryčius. Išvarama taip pat pavalgė. Venkama, kuri ją globojo, tuo metu buvo šalia jos. Išvarama grūstuvėje grūdo betelio riešutus. Aš viršuje girdėjau tą garsą. Staiga ji sušuko: „Svami, Svami, Svami!” Atsakiau: „Einu, einu“. Tuoj pat nulipau žemyn, ir ji išleido paskutinį atodūsį. Ji visiškai nekentėjo, nejautė nė mažiausio galvos skausmo. Jų gyvenimai buvo palaiminti, nes Svamis juos pasirinko.

            Ramešas ir Surešas žiūrėjo į Svamį kaip į savo gyvastį. Kad ir būdami labai jauni, jie Svamiui jautė labai stiprią meilę. Žinodamas, kad neturiu pinigų, Ramešas pasirūpino pasiūdinti Man dvi drabužių eilutes ir laikė juos suole su tokiu rašteliu: „Jei Tu jų nepriimsi, aš mirsiu!“ Aš jų atsisakiau, paaiškindamas: „Mūsų draugystė ir meilė neturėtų būti pagrįsta davimu ir ėmimu. Tai širdžių draugystė, kupina tyros meilės. Mes turime dalytis tik meile. Neturi būti materialių sandėrių.“ Nuo to karto iki šios dienos niekada nieko nepriėmiau iš kitų. Aš visada vadovaujuosi principu: „Padėk visada, nežeisk niekada“. Tai Mano motto. Niekada nieko nenuskriaudžiau. Patiriu didžiulį džiaugsmą, padėdamas kitiems. Štai kodėl pasekėjams liepiu visada melstis žodžiais „Tebūna viso pasaulio žmonės laimingi!“ (Loka Samasta Sukhino Bhavantu). Visi turi būti laimingi, sveiki ir džiaugtis palaima. Vedamas tokių šventų paskatų, skleidžiu meilės žodį visam pasauliui. Mano studentai – didžiausias Mano turtas. Pradinės ir vidurinės mokyklų mokiniai bei instituto studentai visada su Manimi. Jie nepalieka Svamio, o Svamis negali būti be jų. Mano gyvenimas skirtas visai žmonijai. Žmonių laimė yra Svamio laimė. Aš neturiu jokio intereso švęsti savo gimtadienius. Bet pasekėjai Manęs nepalieka. Jie nori įvairiausių renginių. Aš jų nenoriu. Aš laikau jūsų gimtadienį savo gimtadieniu. Ta diena, kai jūs laimingi, tikrai yra Mano gimtadienis. Nors kūnai skirtingi, nereikia galvoti apie skirtumus. Visi yra viena, būkit kaip kiekvienas kitas. Svamio santykiai su pasekėjais – ne šio pasaulio. Tai tokie santykiai, kurie pagrįsti Dieviška meile.