Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

SIEKITE VIENYBĖS, TYRUMO IR DIEVIŠKUMO

 

Naujųjų Metų šventė

2003 m. sausio 1 d.

Prašanti Nilajamas

Intelektas, išsilavinimas, didelė erudicija,

Pergalė žodžių mūšyje,

Priešininko nugalėjimas kovos lauke,

Plačiausių karalysčių valdymas,

Galvijų ir aukso dalijimas vargšams,

Skvarbi akis, skaičiuojanti nesuskaitomas žvaigždes,

Visų neįvardintų būtybių įvardijimas,

Mistinių aštuoneriopų galių įgijimas

Ar net žengimas mėnulio dulkėmis, –

Visa tai lengva stipriam žmogui.

Bet suvaldyti kūno ir jo dalių potraukius,

Nukreipti pojūčius vidun

Daug sudėtingiau pasiekti  įžvalgumą

Ir, nutildžius protą, įgyti aukščiausią ramybę.

(Telugu eilės)

 

Lankstus liežuvis  suvilioja net turto Deivę,
Maloni  kalba patraukia artimuosius ir draugus,
Tai liežuvis užmezga gyvenimo pančių mazgus.
Piktas liežuvis atneša greitą mirtį.
(Sanskritiškas posmas)

 

Meilės įsikūnijimai!

Apdovanotas tokia šventa kalbos galia, žmogus nesugeba tinkamai ja pasinaudoti. Joks kitas gyvūnas, išskyrus žmogų, neturi tokio galingo intelekto ir gebėjimų vidinei ramybei pasiekti. Šiame pasaulyje kiekvienas objektas turi penkis aspektus, būtent Sat, Chit, Ananda, rupa ir nama (Būtis, Sąmonė, Palaima, pavidalas ir vardas). Būtis, Sąmonė ir Palaima yra trys esminės žmogaus savybės. Jos yra tikros ir amžinos. Vardas ir pavidalas yra praeinantys. Vardo ir pavidalo pastovumo iliuzija verčia  žmoniją švaistyti savo neįkainojamą gyvenimą.

Šiame pasaulyje yra trys intelektualų tipai. Pirmasis tipas – tai mokslininkai, kurių pažiūros grynai materialistinės. Jie galvoja tik apie fizinius ir pasaulietiškus tikslus bei laimėjimus. Juos žavi milžiniško medžio su daugybe šakų ir šakelių išorė, bet jie nesistengia rasti jo „šaknų“. Antrasis intelektualų tipas – tai Vedantos žinovai, kurie nesižavi medžio išore, bet labai džiaugiasi radę „šaknis“. Žmonės, kurių požiūris pasaulietiškas, švaisto savo laiką laistydami „šakas“, o vedantistai laisto „šaknis“ ir todėl džiaugiasi „vaisiais“.

Kartą demonai (asurai) ir pusdieviai (devos) plakė pieno vandenyną, tikėdamiesi gauti dieviškąją ambroziją (amritą). Kad ją suplaktų, jie naudojo Mantaros kalną. Tačiau pirmiausia jie gavo mirtinus nuodus. Amritos vietoje regėdami atsirandančius nuodus demonai nusivylė ir nuliūdo. Jie norėjo liautis plakę, bet pusdieviai nesustodami ir toliau narsiai ir ryžtingai plakė. Jų kantrias pastangas apvainikavo gerovės deivės Lakšmės, dieviškojo baltojo dramblio Airavatos, norus išpildančios karvės Kamadhenu, norus išpildančio medžio Kalpataru pasirodymas ir galiausiai suplakta ambrozija. Taip ir žmogus turi plakti savo protą ir bandyti pažinti savo tikrąją prigimtį; jo neturėtų atbaidyti ar prislėgti pirmieji trukdymai ir kelią užtveriančios kliūtys.

 Būtis-Sąmonė-Palaima (Sat-Čit-Ananda) yra tikroji žmogaus prigimtis. Bet žmogus užmiršo savo tikrąją prigimtį ir švaisto laiką tuščiai vaikydamasis trumpalaikių malonumų. Jis nesugeba suvokti savo prigimties vertės, Sat-Čit-Anandos vertės. Kartą suvokęs jos vertę ir ją patyręs, jis gali pasiekti kiekvieną aukštesnę būseną. Iš tikrųjų jis tampa pačiu Dievu. Suvokęs savo įgimtą dievišką prigimtį, žmogus gali atlikti ir pačią didžiausią užduotį. Žmoguje slypi tokia galia, kokios niekur kitur nerasite. Kiekvienas žmogus apdovanotas trimis svarbiausiomis savybėmis – Būtimi, Sąmone ir Palaima (Sat-Čit-Ananda). Bet susipainiojęs iliuzijos tinkle, žmogus mano, kad „vardas ir pavidalas“ yra tikri, o savo įgimtas Būties, Sąmonės ir Palaimos savybes ignoruoja. Visų pirma žmogus turi suvokti savo dieviškąją prigimtį. Tačiau jis nė kiek nesistengia to padaryti. Jis tapo savo pojūčių vergu ir švaisto laiką smulkmenoms. Todėl svarbiausia žmogaus pareiga yra gerai suprasti savo tikrąją prigimtį ir pagal ją gyventi.

Žmogiškosios prigimties vertė ir reikšmė yra neįkainojami. Tik gyvenime pasikliaudami žmogiškosiomis vertybėmis išsivaduosite. Žmogus yra tik dieviškumo kibirkštis. Todėl Viešpats Krišna pasakė Bhagavadgytoje: Mamaivamsho Jeevaloke Jeevabhutah Sanathana (Amžinoji atma visose būtybėse yra Mano Būties dalis). Iš tikrųjų vidinis balsas (antarvani) nuolatos žmogui primena jo dieviškąją prigimtį. Bet žmogus visiškai nesistengia klausytis savo vidinio balso. Jis trokšta fizinių ir trumpalaikių dalykų, užmiršdamas savo dieviškąją prigimtį, ir taip nutolsta nuo pagrindinio savo gyvenimo tikslo. Vardai ir pavidalai yra laikini kaip vandens burbulai. Žmogų suklaidina vardai ir pavidalai ir jis praranda vertingiausią dievišką brangakmenį. Žmogus apdovanotas beribe dieviška galia. Iki raudonumo įkaitintą geležį galima tinkamiau panaudoti negu pačią ugnį. Kūną galima būtų palyginti su geležies gabalu, o dieviškumą viduje – su ugnimi. Todėl žmogus turėtų suprasti šią tiesą ir teisingai naudotis savo kūnu.

 

Meilės įsikūnijimai!

Prasidėjus naujiems metams, žmonės kupini vilčių ir siekių. Iš tiesų kiekvieną akimirką turėtumėte laikyti naujų metų pradžia. Be amžinųjų dorybių vardai ir pavidalai neturi vertės. Žmogus kenčia nuo įvairių ligų, tiek vidinių, tiek ir išorinių. Gydytojai gali išgydyti išorinius negalavimus. Atmos pažinimas yra vienintelis vaistas nuo visų vidinių ligų. Turėtumėte stengtis pažinti atmos principą. Atmos sinonimas yra Brahma, kuris yra ne kas kita kaip sąmonė (chaitanya), persmelkianti kiekvieną žmogų. Žmogus turi vardą ir pavidalą, bet sąmonė neturi pavidalo. Sąmonė (chaitanya), esanti žmogaus kūne, vadinama sąžine. Visa persmelkianti chaitanya vadinama sąmone. Kai individas suvoks skirtybių vienybės principą, „sąžinė“ pavirs  „sąmone“. Žmogų, apdovanotą tokia šventa galia, vis dėlto klaidina žemiški įgeidžiai. Jis sureikšmina pralekiančius naujus metus. Iš tiesų jis turėtų teikti reikšmę nekintančiam „Laikui“ ir šventai jį naudoti.

Šiame pasaulyje tik Tiesa ir gerumas išliks su mumis amžinai. Jų vertės negalima išmatuoti. Taigi mes turėtume stengtis išsiugdyti Tiesą ir gerumą. Neturėtume trokšti vardo ir garbės. Pavyzdžiui, neturime pasiduoti iliuzijai, kad tai mes tiekiame Telugu Gango vandenį Čenajui (Madrasui). Vanduo nėra tai, ką vienas duoda kitam. Tai gamtos dovana visiems. Kiekvienas gauna savo dalį pagal savo nuopelnus (prapti). Žmogaus veiksmai atneša trokštamą rezultatą tik tada, kai laikas, veiksmas, priežastis ir pareiga (kala, karma, karana,  kartavya) tarpusavyje dera. Taigi žmogus turėtų nuoširdžiai stengtis ir laukti tinkamo laiko. Veiksmo rezultatą jis turėtų panaudoti pagal laiką ir aplinkybes.

Vaikinai (buvę Svamio studentai) dirba daugybę gerų darbų. Jie vyksta į įvairius kaimus ir ten džiugina žmones tarnaudami ir giedodami bhadžanas. Visa tai jie turi atlikti su meile. Nėra nieko didesnio už meilę. Turite gyventi pilni nesavanaudiškos meilės.

 

 

Meilės įsikūnijimai!

Vien jūsų tarnavimo ir bhadžanų negana. Turėtumėte atsisakyti jausmo, kad tarnaujate kitiems. Tai yra labai svarbu. Tarnaudami kitiems jūs tarnaujate patys sau. Jūs visus turite laikyti savais. Iš tiesų, kiti yra ne kiti, bet paties Dievo pavidalai. Vadinasi, tarnavimas žmonijai yra tarnavimas Dievui. Visas tarnavimas skirtas puoselėti šį jūsų jausmą. Turite tarnauti su nesavanaudiška meile. Tai vienintelis tikras tarnavimas. Visas kitas tarnavimas yra pasaulietiškas ir laikinas.

 

Studentai!

Klystate manydami, kad tarnaujate kitiems. Turėtumėte atsisakyti tokio jausmo. Tik tuomet jūsų tarnavimas taps tarnavimu tikrąja šio žodžio prasme. Tarnavimas nereiškia tik padėti kitiems. Geriausias būdas mylėti Dievą – tai mylėti visus ir tarnauti visiems. Jūsų tarnavimo veiksmai turi būti kupini meilės dvasios. Be teigiamo meilės aspekto visas jūsų tarnavimas tampa neigiamos prigimties.

Visi kūnai yra kaip lemputės, o meilė – pagrindinis jungiklis. Tik paspaudus pagrindinį jungiklį kūnai spinduliuoja šviesą ir laimę visiems ir kiekvienam. O jūs išjungiate pagrindinį jungiklį ir bandote būti laimingi. Tai neįmanoma. Hrid+daya (gailestingumas) = Hridaya (širdis). Jūsų širdis turi būti kupina gailestingumo. Visa jūsų veikla turi būti pripildyta meilės dvasios. Nėra jėgos, galingesnės už meilę. Mūsų senovės išminčiai ir pranašai gyvendavo tankiuose miškuose tarp laukinių žvėrių. Jie nesinešiodavo jokio ginklo, tačiau galėjo vaikščioti be jokios baimės. Kas buvo jų drąsos šaltinis? Jie turėjo vienintelį meilės ginklą, kuris juos saugojo nuo laukinių žvėrių. Senovės Bharatos kultūra yra dieviška, vertingiausia, nuostabi ir palaiminga.  Bet jūs nesistengiate suvokti jos didybės. Iš tikrųjų jūs nuvertinate tokią šventą kultūrą. Jus klaidina kastų ir kultūrų skirtumai. Iš tikro yra vienintelė kasta – žmonijos kasta. Meilė, kylanti širdyje, yra tikroji religija. Visa žmonija yra viena šeima. Visi yra broliai ir seserys. Visas pasaulis – tai tik vienas didžiulis namas. Neįmanoma apsakyti žodžiais tos laimės, kurią patirsite taip plačiai mąstydami. Taigi iš visų jėgų stenkitės pamatyti žmogaus dieviškumą.

Dievo kūrinija yra pati nuostabiausia ir paslaptingiausia. Danguje spindi nesuskaičiuojamos žvaigždės. Kai kurių jų skleidžiama šviesa dar nepasiekė žemės, nors šviesa sklinda tūkstančių mylių per sekundę greičiu. Taigi jūs labai gerai galite įsivaizduoti atstumą tarp žemės ir žvaigždžių. Kai pati kūrinija yra toks begalinis ir neapsakomas  reiškinys, koks didis ir galingas turėtų būti Kūrėjas!

 

Istorijos apie Viešpatį yra pačios nuostabiausios ir švenčiausios

Visuose trijuose pasauliuose.

Jos kaip pjautuvas, pjaunantis žemiškų saitų vijoklius.

(Telugu eilės)

 

Dievo neįmanoma apibūdinti paprastais žodžiais. Žmogus įsivaizduoja ir apibūdina Jį pasikliaudamas savo vertinimais. Tiesą sakant, Dievas yra anapus visų apibrėžimų. Šiame pasaulyje yra įvairių patyrimų (pramana) tipų. Tai tiesioginis patyrimas (pratyaksha pramana), patyrimas, pagrįstas išvada (anumana pramana), dualybe grindžiamas patyrimas (dvaita pramana) ir nedualizmu grindžiamas patyrimas (advaita pramana). Kadangi Dievas yra anapus visų šių patyrimų, Jis žinomas kaip neišmatuojamas ir neapibrėžiamas (aprameya). Dievas yra kiekvieno žmogaus širdyje su visomis savo dieviškosiomis galiomis. Dievo grožio ir didingumo neįmanoma apsakyti žodžiais. Jis garbinamas kaip „Hiranyagarbhaya Namah“ („Sveikiname turintįjį aukso įsčias“). Hiranya reiškia auksą. Jis yra Dievo širdyje. Kaip suvalgyto maisto esmė tenka visoms kūno dalims, taip ir  auksas pasklidęs visame Jo kūne. Taigi Jis yra pats gražiausias. Jis yra pirmapradis visų būtybių pagrindas. Viskas vyksta  pagal Jo valią. Kadangi Jis yra visų būtybių Kūrėjas, todėl vadinamas Pradžapačiu (Prajapati). Kadangi Jis yra pats protingiausias, vadinamas Dakšinamurčiu (Dakshinamurthi). Taigi Dievas turi begalę vardų. Žmogus suteikia Dievui vardus ir pavidalus, vadovaudamasis savo ribotu suvokimu, ir Jį garbina. Nirgunam, Niranjanam, Sanathana Niketanam, Nitya, Suddha, Buddha, Mukta, Nirmala Svarupinam (Dievas yra be savybių, tyrasis, galutinis prieglobstis, amžinasis, nesuteptasis, nušvitęs, laisvasis, šventumo įsikūnijimas). Kodėl savyje turėdamas tokį dievišką principą, žmogus laiko save menku ir silpnu? Turite atsikratyti šio nepilnavertiškumo jausmo. Nėra didingesnės būtybės už žmogų. Iš tikrųjų dieviškumas būdingas visai žmonijai. Bet, deja, tokį šventą gimimą žmogumi jūs laikote visai paprastu. Kaip galvojate, taip ir yra. Šios menkos mintys kyla dėl jūsų menko proto.

Jei matote iš už kalnų kylančius dūmus, vadinasi, ten yra ugnis. Kai matote ugnį betarpiškai, tai vadinama  tiesioginiu patyrimu (pratyaksha pramana). Jei matote tik dūmus be ugnies, jūs manote, kad ten už dūmų turėtų būti ugnis. Tai tik prielaida. Tai yra numanomas patyrimas (anumana pramana). Kartais rūkas gali atrodyti kaip dūmai, o kalnuose jokios ugnies gali ir nebūti. Todėl anumana pramana kelia abejonių.

Meilė yra vienintelis tiesioginis dieviškumo patyrimas (pratyaksha pramana) žmogui. Kai iškyla klausimas, kur yra Dievas, akimirksniu ateina atsakymas: Dievas yra meilė, ir meilė yra Dievas. Nėra nieko didingesnio už tiesą. Nėra dieviškumo, didingesnio už tiesą. Tiesa apima viską. Šalys gali būti skirtingos, bet tiesa yra viena ir ta pati. Nėra amerikiečių tiesos, japonų tiesos, vokiečių tiesos ir t. t. Toks skirstymas būdingas riboto proto žmonėms. Jūs nesate siaurapročiai ir blogi. Jūs esate begalybės įsikūnijimai. Žmogus turi visada prisiminti, kad jis yra Tiesos įsikūnijimas, Meilės įsikūnijimas, Palaimos įsikūnijimas ir t.t. Žmogus turi neišmatuojamus dvasingų minčių ir dvasinių ieškojimų išteklius. Bet ar jis suvokia savo tikrąją prigimtį?

Imkime, pavyzdžiui, saują jūros smėlio lėkštėje. Mokslininkas pagal smėlio spalvą nustato, kad šis smėlis iš kokios nors šalies, o filosofas mano visiškai kitaip. Jis sako, kad tai Dievo kūrinys ir Dievo iliuzija (maja). Taigi mokslininkų ir išminčių suvokimą skiria bedugnė. Mokslas yra kaip pusapskritimis. Jis prasideda vienoje vietoje ir baigiasi kitoje. O dvasingumas atsiranda ir baigiasi tame pačiame pradiniame taške. Tai visas apskritimas ir tikrasis  dieviškumas. Todėl sakoma:

 

Purnamadah Purnamidam Purnat Purnamudachyate
Purnasya Purnamadaya Purnameva Avashishyate

(Tas (Dievas) yra pilnas ir šis (pasaulis) yra pilnas.

Kai iš pilno paimamas pilnas, tai, kas lieka, vėl yra pilna.)

 

Toks dieviškumas, kuris yra pilnumo įsikūnijimas, iš prigimties būdingas kiekvienam žmogui. Bet, nelaimei, žmogus visiškai nesistengia suvokti vidinio dieviškumo. Kas saugo šį kūną, kai jis kietai miega? Kaip kūnas gali puikiai funkcionuoti, nieko nežinodamas? Niekas nežino. Už kūrimą, apsaugą ir palaikymą atsako Dievas. Tokią dievišką galią turi kiekvienas žmogus. Tačiau, užgriuvus vargams, žmogus sielvartauja, o atėjus laimei, džiūgauja. Bet tai nėra jo gyvenimo tikslas. Jo tikrasis tikslas – visada išlaikyti pusiausvyrą ir nepakliūti į „liūdesio ir džiaugsmo“ pinkles. Malonumas yra tarpas tarp dviejų skausmų. Taigi mums nereikia ieškoti malonumo. Jis yra mumyse pačiuose. Iš tikrųjų jūs, jūs patys, esate palaimos įsikūnijimai.

Meilės įsikūnijimai!

Visada būkite laimingi ir linksmi, nes jūsų prigimtis yra palaima. Jums nereikia eiti ir ieškoti laimės. Palaima kyla iš atmos. Kada tik panorėję jūs ją gausite. Laimė yra vienybė su Dievu. Todėl visada būkite Dievo draugijoje. Kai esate Dievo draugijoje, laimė seks jus kaip vergas. Šiandien žmonės, ieškodami laimės, tampa laimės vergais. Tai neteisinga. Iš tikro laimė turi tapti jūsų verge, nes jūs esate dieviškosios atmos įsikūnijimai. Tikite tuo ar ne, Aš visada esu palaimoje. Jūs taip pat galite patirti tokią palaimos būseną. Jums nereikia eiti ir ieškoti laimės. Tai laimė turi sekti jus, kur beeitumėte. „Ramajanoje“ Hanumanas buvo didvyris. Jis buvo drąsus, galingas ir nenugalimas. Jis buvo gero būdo ir ramus. Jis visada buvo laimingas ir linksmas, visada kartojo dievišką Ramos vardą. Jūs taip pat turite išsiugdyti tokias kilnias savybes. Pirmiausia ir svarbiausia, turite tapti žmonėmis tikrąja prasme. Turite išmokti būti geri visiems. Tik tada tapsite verti būti žmonėmis.

 

Meilės įsikūnijimai!

Jūs įgyjate aukštus pasaulietiško išsilavinimo laipsnius, skaitote visokias geras knygas, įgyjate daug valdžios, bet visa tai yra laikina ir greit pamirštama. Todėl visada savo mintis koncentruokite į dieviškąją energiją, kuri pripildo jūsų širdį palaimos. Dieviškoji energija yra beribė. Kuo labiau jūs kontempliuojate dieviškumą, tuo daugiau palaimos patiriate. Kai turite tiek beribės dieviškos energijos, kodėl patiriate sunkumus?

Šiandien čia susirinko mūsų buvę studentai. Jie užsiima įvairia tarnavimo veikla daugelyje šalies vietų ir netgi užsienyje. Šis darbas jiems teikia daug džiaugsmo. Mano nuomone, jie turėtų apsiriboti savo rajonais ir tarnauti visuomenei pagal savo galimybes. Nėra nei gerai, nei būtina įtraukti į tarnavimo veiklą kitus, kurie paverčia tai bizniu. Kiek įmanoma, jie turėtų tarnauti  savo kaimuose ir teikti gyventojams džiaugsmą. Kaimuose galima tarnauti įvairiais būdais. Prieš keletą dešimtmečių kai kas kvietė Mane persikelti į kurį nors didesnį miestą, tokį kaip Maisoras, žadėdami apgyvendinti Mane  dideliuose rūmuose. Bet Man nereikia rūmų. Aš privalau būti šiame mažame kaime. Aš nepalikau savo gimtosios vietos. Kaip tik šioje vietoje turi būti atliktos didžiausios užduotys. Taigi Aš atsisakiau vykti iš Putaparčio, kuris tada buvo atkampus kaimas be šiuolaikinių patogumų. Tomis dienomis, jei kas norėjo aplankyti Putapartį, turėjo išlipti iš traukinio artimiausioje stotelėje Penukondoje, o tada keliauti iki šios vietos jaučių traukiamu vežimu. Toks buvo transportas tais laikais. Bet dabar Putapartį galima patogiai pasiekti lėktuvu. Kad gautų medicinos pagalbą, žmonės tais laikais turėdavo vykti į Anantapurą autobusu. Dabar turime Specializuotąją ligoninę tiesiog prie jūsų durų slenksčio. Taigi dabar šiame Putaparčio kaime prieinamos visos šiuolaikinės transporto rūšys bei patogumai. Todėl nėra geresnės vietos gyventi kaip kaimas. Kaimai yra pats didžiausias tautos turtas. Jei jūs deramai tarnaujate kaimo žmonėms, nėra geresnio tarnavimo už šį. Tarnavimas kaimui yra tarnavimas Ramai (Grama Seva yra Rama Seva). Tarnavimas miestuose ir miesteliuose nesuteikia tokio pasitenkinimo. Miestų gyventojai yra abejingi ir egoistiški. Net jei vagys įsilaužia į kaimynų namą, jie dėl to nesijaudina. Kita vertus, kaimuose net dėl menkiausio bruzdesio susirinktų visi gyventojai. Kaimuose dar yra tokia vienybė ir draugiškumas. Ten, kur vienybė, ten bus dieviškumas. Ten, kur dieviškumas, ten bus palaima. Taigi nuoširdžiai dirbkite kaimo, kuriame gyvenate, labui. Todėl visi turite dirbti savo kaimų gerovei. Jūsų veikla neturi būti susijusi su politika. Susijungus įvairioms žmonių grupėms, tai virsta politine veikla. Manęs tai nedžiugina. Rinkitės kartu į bhadžanas ten, kur esate. Bet netoleruokite susiskaldymo. Visi turi būti vieningi. Kur bebūtumėte, tarnaukite, ir darykite tai kartu ir vieningai. Negrokite disonuojančių natų. Per amžius Indija buvo taiki šalis, ir visi indai buvo vieningi kaip viena šeima. O kaip yra dabar? Anksčiau kam nors apsilankius kaime, visi kaimo gyventojai susiburdavo apie jį ir meiliai klausinėdavo, kaip jam sekasi. Dabar šios meilės dvasios ir vienybės visiškai nebeliko. Kur beeitumėte, visur rasite prieštaravimus ir įtampą, kylančius net dėl smulkmenų. Ypač po Nepriklausomybės atgavimo maištai ir bruzdėjimai vyksta beveik visoje šalyje. Atrodo, visiškai nebeliko žmogaus gyvenimo šventumo. Žmogaus gyvenimas neteko vertės. Žmonės žudomi kaip skruzdės ar uodai. Tai nežmoniškas ir demoniškas elgesys. Ne to tikimasi iš žmonių. Savyje slypinčią dievišką energiją mes privalome transformuoti į gebėjimą tarnauti visuomenei. Kai žinios virsta gebėjimu, gyvenime įgyjate pusiausvyrą. Turėdami pusiausvyrą, išsiugdysite įžvalgą. Kai su tokia įžvalga ir dieviška energija imsitės tarnavimo, jis bus pats vaisingiausias ir naudingiausias visuomenei.

Kiekvienas šalies kaimas turi būti visais atžvilgiais pažangus. Atvykote iš Haiderabado, Madraso, Amerikos ir t. t., kad tarnautumėte. Kam viso to reikia? Čia ne turgus, kur skirtingi žmonės iš įvairių vietų susirenka parduoti savo prekių. Kad ir kur būtumėte, savo tarnavimu stiprinkite savo kraštą. Žinoma, žmonės gali iš vienos vietovės vykti į kitą ir ten pagelbėti. Bet toks žmonių iš skirtingų vietovių maišymasis menkina tikrąjį tikslą. Tai baigiasi netvarka ir suteršia pačią idėją. Nereikalingais nesutarimais nekelkite sumaišties ir neterškite proto. Tarnavimo visada turite imtis tyru protu. Vienybė gimdo tyrumą, o tyrumas savo ruožtu veda į dieviškumą. Todėl visada prisiminkite neatsiejamą ryšį tarp vienybės, tyrumo ir dieviškumo, ir stenkitės jį pasiekti. Galite susiburti ir pasiaukojamai dirbti kartu. Tačiau jei žmonės, suvažiavę iš įvairių vietų, kartu tarnaus kaimui, kaimams tai nieko gero neatneš. Kiekvienas turi savo jausmus, o susimaišę jie susiteršia. Tuomet ta vieta tampa verslo centru. Dvasingumas nėra verslas. Dvasingumas yra dieviški rūmai. Jis siejamas su vienybe. Tik ši vienybė įvairovėje atneš jums laimę. Norėčiau, kad jūs plėtotumėte šį vienybės principą. Tik tada jūsų tarnavimas taps vertingas ir šventas. Nėra reikalo teršti šventos tarnavimo veiklos įvairių rūšių nesutarimais. Nedidelis pavyzdys. Kasyklose auksas slūgso kaip nuosėdos. Kai jį iškasate ir išgryninate, jis tampa grynu 24 karatų auksu. Jis įgyja tikrąją vertę. Kita vertus, kai įmaišote kitų metalų, pavyzdžiui, vario, jo vertė krinta. Ir ne tik tai. Jis taip pat mažiau žiba. Jei pridedate dar kitų metalų, jis netenka dar daugiau vertės. Mūsų širdis yra lyg auksinė šventykla. Tai yra Hiranyagarbha. Niekada neturime suteršti šios Hiranyagarbhos. Ji visada turi būti šviesi ir švytinti.

 

Meilės įsikūnijimai!

Dalykitės meile su kiekvienu. Visada likite vieningi ir tyri.