Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

Tikras poetas

Anilo Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. vasario 18 d.

Pasidalinsiu su jumis įspūdžiais iš pokalbio, kuris vyko verandoje tik prieš valandą. Didelis džiaugsmas dalintis su visais tuo, ką Svamis pasakė, ką Jis nori mums perteikti. Jis pasinaudoja kiekviena proga, kiekvienu įvykiu, kad pasakytų ką nors svarbaus, ką nors gilesnio ir aukštesnio, kas turi dvasinę prasmę ir ką galime praktiškai pritaikyti kasdieniniame gyvenime.

Telugu literatūroje yra du žymūs poetai – Pothana ir Srinatha. Pirmojo vardas yra Po-tha-na, tai – trys raidės. Svamis, literatūros deivės Sarasvatės įsikūnijimas, lengvai skaido žodžius, atskleidžia jų giliausias prasmes ir lengvai perteikia tai, ko mes nė neįsivaizduojame. Aš stebėjausi: „Svamis kalba apie Pothaną. Ar tai kas nors naujo?“ O Jis tarė: padalykite šį žodį į 2 dalis: „Po“ ir „thana“. „Po“ telugiškai reiškia „išeik“. Tegu visas blogis, visi savanaudiški instinktai, visi prisirišimai ir blogosios savybės išeina! O „thana“? „Thana“ reiškia „Aš“, tai, kas jūs iš tiesų esate – dvasia, sąmonė, suvokimas. Taigi Pothana yra didis poetas. Nes jis liepė „išeiti“ visam blogiui ir pasiliko savo tikrąjį Aš, susikaupė dvasinės sąmonės būsenoje ir tada ėmėsi kurti didįjį epą „Bhagavatą“.

Artimas Pothanai yra kitas poetas Srinatha. Jie – labai artimi giminės, skirtumas tik tas, kad Pothana gyveno elgetos gyvenimą, negalėjo sudurti galo su galu, o Srinatha gyveno labai turtingai. Aš, kaip visada, neištvėriau ir paklausiau: „Svami, Srinatha buvo labai turtingas, žymus, jį globojo karaliai. O Pothana, sukūręs „Bhagavatą“, visą gyvenimą elgetavo. Ar tai reiškia, kad atsidavęs Dievui žmogus turi gyventi skurde?“

Svamis atsakė: „Štai paprastas pavyzdys. Kartą turtuolis Srinatha aplankė savo skurstantį giminaitį Pothaną. „Labas, kaip laikaisi?“, – paklausė jis. Srinatha sėdėjo šilkiniame palankine, ant minkšto čiužinio, jo balse girdėjosi pašaipa, lyg jis norėtų pasakyti: „Aš parašiau daug knygų, paskyriau jas karaliui, už tai jis mane globoja. O tu skyrei savo raštus Dievui, kurio niekada nematei, ir štai dabar kenti. Taigi garbindamas savo darbais Dievą, esi elgeta, o aš, pašlovinęs karalių, gyvenu turtingai“.

Pothana, vargšas valstietis, atsakė: „Man pakanka, kad aš stoviu ant savo kojų ir galiu kartą per dieną pavalgyti. Kas iš to, kad aukočiau savo knygas karaliui ir būčiau nešiojamas palankinu?“ Svamis šitaip pakomentavo šią istoriją. Pothana pats dirbo žemę ir valgė tai, ką užsiaugindavo. O Srinatha priklausė nuo karaliaus malonės. Karalius duodavo jam pinigų, turtų, suteikdavo titulus. „Kaip imantis, kaip gavėjas, kad ir kokius turtus, auksą ar deimantus imtum, esi elgeta. O Pothana dirbo savame laukelyje, valgė savo užsiaugintą maistą. Jis tikėjo Dievu ir rėmėsi savo kojomis. Jis niekad nestovėjo priešais karalių ištiesęs ranką, niekad! Taigi jis buvo turtingas“.

Uždaviau Svamiui dar vieną klausimą: „Svami, šį rytą Tu kalbi apie poetus, poeziją. O kuri meno rūšis – muzika, literatūra, šokis ar drama – yra pati svarbiausia?“ Svamis atsakė: „Ne literatūra (sahitya), o muzika (sangita). Muzika – pati geriausia“. Aš nepajėgiau to suprasti: „Kodėl, Svami?“ Svamis paaiškino: „Kad suprastum literatūrą, reikia tam tikro išsilavinimo. Bet kad galėtum džiaugtis muzika, pakanka tik turėti ausis“.

Dar mes kalbėjome apie filosofiją ir dvasingumą. Manau, ir jums tai bus įdomu. Atsakydamas į klausimą, Svamis pasakė, kad tik dvasinės, o ne fizinės pratybos yra joga. Dabar jogos vardu žmonės „daro pinigus“. Visa tokia joga – tai tik fiziniai pratimai, gimnastika. Dvasinės pratybos – tikroji joga, nes žodis „joga“ reiškia susijungimą. Susijungimas su Dievu yra joga.

Aš paklausiau Svamio: „Ką gali einantieji jogos keliu pasiekti literatūroje? Nes jei jogą, dvasines pratybas, imtume lyginti su žodine kūryba, poezija, tai joga turėtų būti svarbesnė. Tai ar joga nenustelbs žmogaus kūrybiškumo?“ Ar aišku, ko norėjau paklausti? Jei joga vertesnė už kūrybą, tai didis poetas negali būti jogas. Jei nori būti jogu, tu negali būti poetu. Na, o jei esi jogas, bet nori būti ir poetu, turi suprasti, kad joga yra svarbesnė už kūrybą.

Būtent taip aš samprotavau, o Svamis viską išaiškino nuosekliai: „Kad ir ką kurtum, kad ir ką rašytum, visa tai įkvepia Dievas. Ir jogą. Dvasinis pabudimas turi būti svarbiausia tema; dvasinis patyrimas turi slypėti visur“.

„O!“ – šūktelėjau aš, – „tai jogas gali būti ir poetas (kavi)?“ Svamis atsakė: „Tik tas yra tikras poetas, kuris yra ir jogas. Medituojantis žmogus, pasiekęs dvasinį suvokimą, jogas – tik jis bus tikras poetas“. „O jei aš neturiu dvasinio patyrimo, jei nesu dvasiškai prabudęs, ar galiu būti poetu? Ar dvasinis prašviesėjimas būtinas?“ – paklausiau. Klausiau todėl, kad norėjau giliau suprasti šią temą. Taip aš visą laiką ir klausinėju, kol Svamis pasako: „Pakaks, pakaks“. Noriu gauti galutinį atsakymą, nes rytoj Svamis gali ir neatsakyti į mano klausimus. Jis gali labai gražiai, švelniai mane aplenkti!

Taigi į klausimą „jei žmogus nėra jogas, ar jis gali būti rašytojas ar poetas?“ Svamis atsakė: „Jei jis ne jogas (yogi), jis yra ligonis (rogi)“ (Juokas salėje). Ir dar Jis pasakė: „Dvasinis prašviesėjimas atskleis neišmatuojamas tobulybės gelmes, kurios slypi poeto dvasioje. Kiekvienas poetas stengiasi išreikšti, atskleisti šias gelmes. Jos atsiveria pačios, kai žmogus turi dvasinę patirtį“.

Kitas klausimas. Svamis atėjo į verandą, o mes tuo metu buvome išėję pusryčiauti. Kai grįžome, Jis manęs paklausė: „Kur buvai?“ Taigi, kai aš išeinu valgyti, Jis ateina patikrinti, ar aš savo vietoje. Ir pastebi, kad manęs nėra! O kai aš būnu, Jis mane ignoruoja... Taigi Jis priėjo ir klausia: „Kas atsitiko?“ Ką atsakyti? Aplink sėdi mano studentai, bet aš nieko negaliu slėpti! „Buvau pusryčiauti, Svami!“, – atsakau. „O ką valgei?“, – paklausė Jis. Tai toks asmeniškas klausimas... „Tik du patiekalus“,– atsakiau. „Kokius?“, – toliau klausinėjo Jis. Turėjau atsakyti: „Dosą ir upmą“. „Geras derinys“, – pastebėjo Svamis, – „toks pat, kaip ir mūsų gyvenimas“. „Koks tai derinys?“, – paklausiau. „Tai pasaulietiškumas ir dvasingumas – pasaulis ir Dievas. Vienas – materialus (sthula), kitas – subtilus (sukshma). Jie yra vienas kitame“. Aš atsakiau: „Svami! Aš nežinau, kas yra tas subtilumas, nes aš pats esu materialus. Aš žinau savo ūgį, svorį – tai materialu. O tai, kas subtilu, neapčiuopiama – kaip tai pažinti?“ Svamis paaiškino: „Štai lemputė, kurią tu matai, yra materiali, „šiurkšti“, o elektra – subtili, tu jos nematai. Taigi kad funkcionuotų materialus, reikia subtilaus. Subtilus yra pagrindas, o materialus yra jo išraiška. Subtilusis pradas pasireiškia per materialųjį“.

Aš paklausiau: „Taigi materialus išauga iš subtilaus, ar tiesa?“ Svamis paneigia viską, ką mes sakome. (Juokas salėje). Bet tai visada mūsų labui. Jis pataiso mūsų atsakymus, kad mes geriau suprastume. Jis atsakė: „Ne, ne. Materialus yra subtiliame, o subtilus – materialiame. Mažas pavyzdys. Štai mango sėkla, iš jos išauga mangamedis. Medis slypėjo sėkloje. Sėkla subtili, visai mažutė, o medis – materialus, didelis. Taigi didžiulis medis slypi mažoje sėklelėje. Medis užaugina vaisius, ir kiekviename vaisiuje yra sėkla. Taigi didžiulis medis turi mažų sėklelių. Tai ir yra tikrasis dvasinio ir materialaus, subtilaus ir šiurkštaus junginys, o ne tik dosa ir upma!“ (Juokas salėje).

„Svami! Aš matau tai, kas materialu, matau formą, galiu ją įsivaizduoti. Galiu ją pagražinti kosmetika; arba priaugti svorio. Bet subtilaus aš nematau – kaip man jį pajusti?“ Aš matau žmogaus pavidalą, šypseną, veidą, žinau jo adresą. Bet ką pasakyti apie subtiliąją pusę? Kaip ją patirti, kad galėčiau pasakyti: ji suteikė tokį patyrimą? Kai nėra formos, nėra ir tiesioginio įrodymo.

Tada Svamis atsakė: „O kokios formos palaima? Ji neturi formos, bet argi tu nejauti palaimos?“ Ak, štai kaip! Tai, kas neturi formos, t.y. palaima, priverčia „formą“ (t.y. žmogaus pavidalą) ją pajusti! Svamis aiškino toliau: „Saldainis, kurį ragauji, turi formą, bet saldumas jos neturi. Taip ir palaima neturi formos, bet ta beformės palaimos būsena privers žmogų (turintį formą) patirti palaimą. Nors pati palaima ir neturi formos, bet tu negali jos paneigti, negali pasakyti, kad palaimos nėra. Laimė irgi neturi formos, bet tu esi laimingas. Maistas gali būti labai aštrus; pats aštrumas neturi formos, bet maistas ją turi“.

Aš pasakiau: „Dabar suprantu, kad viskas, ką suvokiu penkiais pojūčiais, suteikia man tam tikrą patyrimą. Tačiau tas patyrimas neturi formos. Ar aš teisus?“

„Ne, neteisus“, – atsakė Svamis, – „Šis patyrimas – tai visko, kas pateko į „vidų“, junginys. Visko, kas buvo išgirsta, pamatyta, paliesta. Visa penkiais pojūčiais gaunama informacija sujungiama, sintetinama, sulydoma į vieną – gauname bendrą patyrimą tarsi saldų pudingą. Patyrimo saldumas – tarsi ryžių pudingas“.

„Kyla kitas klausimas. Aš matau akimis, ragauju liežuviu, girdžiu ausimis, džiaugiuosi protu. O kaip palaima? Ar palaimą patiriu pojūčiais, ar protu? Ir ar galiu tą palaimos būseną išlaikyti savo prote ilgesnį laiką?“ Svamis atsakė paprastai: „Palaimos negali patirti pojūčiais. Jos negali išlaikyti savo prote“. Aš paklausiau: „Jei negali jos išlaikyti, tai kam ta palaima?“

Ir Svamis atsakė... Kas kitas dar galėtų taip paprastai paaiškinti Vedantos tiesas? Jis pateikė paprastą pavyzdį: „Dieną jūs daug visko patiriate, bet kai naktį užmiegate, tų visų dienos patyrimų nebelieka. Jie dingsta. Bet sapne jūs patiriate ką kita, ko nebūna dieną. Ar tai būtų diena, ar naktis, joks patyrimas neišlieka visam laikui. Visi patyrimai – tarsi praplaukiantys debesys, jie nepastovūs. Bet tas, kuris patiria, yra pastovus. Tas patiriantysis ir yra ne kas kita, kaip palaima“.

Patyrimai gaunami per pojūčius, bet patiriantysis yra už pojūčių. Tas patiriantysis – tai palaimos būsena. Mano klausimas buvo neteisingas dėl to, kad norėjau apriboti patiriantįjį pojūčiais. Budraudami įvairius patyrimus gauname per pojūčius, miegodami sapnuojame. Tačiau patiriantysis nėra nei pojūčiai, nei sapnai. Jis yra amžinas, jis yra būtis, gyvybė, esmė. Jis yra palaima. O patyrimas – tik trumpas akimirksnis.