Rašyti el. paštu
Į titulinį puslapį Rašyti el. laiską Svetainės medis
MokymasSvietimasSatja Sai BabaVeiklaOrganizacija

NE DARYK, O BŪK!

A.Kumaro paskaita

Prašanti Nilajame

2001 m. rugsėjo 16 d.

Gyvenimas pilnas leidimų ir draudimų

Mes nuolat sutinkame žmonių, kurie mums nurodo, ką daryti: „Jei nori, kad išsipildytų tavo troškimai, daryk taip“. „Jie nori, kad Baba pasirodytų tau sapne, daryk šitaip“. „Jei nori pasiekti išsilaisvinimą ar patekti į rojų, daryk tą ir tą“. Gyvenimas pilnas ritualų, receptų, leidimų ir draudimų. Nuo pat vaikystės mums sakė, ką daryti ir ko nedaryti, bet mūsų niekada nemokė, ką reiškia „būti“.

Mokslo ir technologijų srityje ypač daug įvairių apribojimų, be kurių atsidurtume pavojuje. Net filosofijos ir religijos srityje yra nurodoma, kas leistina, o kas draudžiama. Pvz., Dešimt Dievo įsakymų liepia mums padėti kiekvienam, nevogti, nemeluoti ir pan.

Mano pasirinkta tema yra „Ne daryk, bet būk“. Ir aš nesiruošiu jums patarinėti: „Darykite tą, bet nedarykite šito“. Mes ką nors „darome“ dažniausiai tikėdamiesi turėti tai, ko dabar neturime. Pvz., noriu gauti laipsnį, todėl studijuoju. Noriu užsidirbti pinigų, todėl imuosi verslo. Noriu ką nors atskleisti, todėl darau eksperimentą. Taigi „darydami“ mes tikimės pasiekti tikslą.

Dvasingumui nebūdingas rezultatų siekimas

Tačiau dvasingumas nėra nei laukimas, nei viltis. Tai nėra nei rezultatas, nei tikslas. Išsiaiškinkime tai. Visos mūsų pasaulietiškos pastangos, siekiai ir darbai nukreipti į kokį nors tikslą, jie grindžiami poreikiu arba rezultatais. O dvasingumas niekada nesiekia rezultatų. Tai nėra tikslas. Tai žemė, neturinti kelių. Todėl ir patariama: „Nieko nedaryk, tiesiog būk! Ir viskas“.

Tai gali pasirodyti juokinga, bet kodėl aš taip sakau? „Darymas“ – tai begalinis vilčių ir troškimų augimo procesas. Jums pataria: „Apeik aplink Ganešos šventyklą po 9 kartus iš ryto ir vakare“. Arba: „Eik prie Gajatrės statulos ir paaukok jai gėlių. Tada tavo verslas bus pelningas“. Niekas neina aplink Ganešą tam, kad neturėtų pelno, ir niekas neina prie Gajatrės statulos tam, kad kitą dieną numirtų. Visi tikisi teigiamų rezultatų. Tačiau tai nėra dvasingumas. Dvasingumas yra pasirengimas priimti viską, kas mums duodama, – ir teigiama, ir neigiama. Jei atsitinka kas nors malonaus, aš dėkoju Dievui. Jei atsitinka kas nors negera, aš dėkoju Jam už gerą pamoką. Visa, kas atsitinka, yra pamokos, kurias turime išmokti, ir mūsų ugdymas, kad galėtume pakilti į aukštesnę evoliucijos pakopą.

Todėl dvasingumo esmė – nieko “nedaryti”. Tai nereiškia tingėti, miegoti ar gulėti kaip rąstui. Tiesiog dvasingumas – tai ne ko nors darymas ar kuo nors buvimas. Tai – būtis. Būkite savuoju Aš. Visa, ką darome, darome tam, kad taptume kuo nors. O „nedaryti“ – tai būti. Tai – Būtis. Gyventi Būtyje, būti savajame Aš – štai ką reiškia „nedaryti“.

Štai paprastas pavyzdys. Jei noriu tapti mokesčių inspektoriumi, gydytoju ar inžinieriumi, aš turiu studijuoti, laikyti egzaminus, dalyvauti konkurse vietai užimti ir galiausiai turiu būti išrinktas. Tai ilgas „darymo“ procesas. Kita vertus, man nieko nereikia daryti, kad tapčiau Anilu Kumaru, nes aš jau esu Anilas Kumaras! Aš esu Anilas Kumaras, o ne tampu juo.

Taigi dvasingumas – tai studijuoti ir patirti Būtį, o ne tapsmą. Daryti ką nors reikia tada, kai reikia kuo nors tapti. O kai tu tiesiog esi, tada „nieko nedarai“.

Gyvenimas pilnas troškimų

Kiekvieno žmogaus gyvenimas pilnas troškimų, tik jų skaičius gali skirtis. Kai kurie žmonės turi porą ar trejetą troškimų, kiti – daug, o kai kas gali turėti tik vieną troškimą, kuris apims daugybę kitų! Štai pavyzdys: vienišas pagyvenęs žmogus meldė Dievo: „O Dieve, išpildyk mano vienintelį troškimą!“ Dievas jam apsireiškė ir paklausė: „Ir ko gi tu nori?“ Žmogus atsakė: „O Dieve, nevarginsiu Tavęs daugybe prašymų, noriu tik vieno – būti savo vaikaičio seneliu imperatoriumi!“ Štai kur sandėris! Jei nori turėti vaikaičių, turi pasidaryti jaunas, o jei nori būti dar ir imperatoriumi, turi tapti ir turtingas!

Gyvenimas – troškimų kamuolys. Bhagavadgytoje sakoma, kad net melsti išsilaisvinimo yra troškimas. Paskutinis Gytos skyrius vadinasi „Mokša Sanjasa Joga“ Tai reiškia, kad nereikėtų trokšti net išsilaisvinimo – tokia turi būti jūsų dvasinė praktika.

Troškimai sudaro mūsų įvaizdį

Gyvenimas pilnas tikslų ir idealų, kurie iš tikrųjų yra mūsų troškimai. Mano asmenybę ir įvaizdį sudaro mano troškimai, ambicijos, siekiai, idealai, tikslai ir perspektyvos. Štai paprastas pavyzdys: jei sevadalai sustabdo mane einantį į daršaną prie vartų, mano ego įsižeidžia: „Kaip jie drįsta? Aš taip seniai važinėju į Prašanti Nilajamą, ar jie nežino, kad aš esu V.I.P?“ (žodžių žaismas angl. – VIP Very important person (Labai svarbus asmuo), ironiškai – Very insignificant person (Labai nereikšmingas asmuo) Tai – tik mūsų ego.

Kodėl taip atsitinka? Mes susikuriame sau įvaizdį, manome, kad esame labai svarbūs, visiems žinomi ir labai reikalingi. Ir kai šis įvaizdis viešai „pajudinamas“, ego įžeidžiamas, ir žmogus jaučiasi „pažemintas“, sugėdintas, įskaudintas. Bet taip atsitinka tik todėl, kad mes patys susikūrėme klaidingą savo įvaizdį!

Kitas paprastas pavyzdys. Aš noriu atsigerti kokoso pieno arba suvalgyti kokį saldumyną valgykloje. Bet įvaizdis, kurį aš klaidingai sau susikūriau, sako: „Ne, ne, aš – toks reikšmingas, aš negaliu stovėti eilėje su visais, geriau paprašysiu, kad kas nors man jų atneštų!“ Taigi kartais aš save pervertinu, o kartais – neatitinku savo paties susikurto įvaizdžio. Aš noriu būti laisvas, bet mano susikurtas įvaizdis mane varžo. Aš noriu pasikalbėti su kiekvienu, bet mano įvaizdis verčia mane laikytis tam tikro atstumo. Žmogus, kuris negali laisvai kalbėtis su kiekvienu, serga psichologiškai. Žmogus, kuris negali kiekvienam nusišypsoti, yra kaip miręs. Jis tarsi „užsirakina celėje“ to vadinamojo „intelektualiojo titulo“, kurį pats sau susikuria! Tokia padėtis riboja jo laisvę ir ryšius su paprastais žmonėmis. Tada jis ima smerkti save, kad nėra laisvas. Kai kiti pajudina šį susikurtą įvaizdį, žmogui pasidaro gėda.

Gyvenimas – tai ne prisipildymas, o pilnatvė

Vieni žmonės sako: „Aš nedaug valgau“. Bet pasauliui iš to nebus jokios naudos. Kiti sako: „Aš pasninkauju dukart per savaitę“. Galite pasninkauti, kiek norite, daugiau liks maisto kitiems, bet tai – ne dvasingumas.

Kartais žmonės sako: „Iki 12 val. nakties kartojau Sai mantrą“. Tai eikite dirbti naktiniu sargu! Budėti per naktį nėra dvasingumo ženklas. Valgymas ar nevalgymas nesusijęs su religija. Vienas sako: „Aš nevalgau“, kitas sako: „Aš valgau“, bet juos abu valdo mintis apie maistą. Vienas sako: „Aš nemiegu“, kitas sako: „Aš miegu“, bet mintis apie miegą valdo juos abu. Nekankinkite savo kūno, išmokite gerbti gyvybę. Aukoti maistą, miegą, kūną – tai savęs kankinimas. Vieni laimingi, kankindami kitus, kiti džiaugiasi, kankindami save. Bet kankinimas nėra religija, ir tai neturėtų būti gyvenimo filosofija. Filosofija – tai palaima, religija – tai džiaugsmas. Gyvenimas – tai šokis, juokas ir ekstazė. Jis neturėtų būti kančia, našta ar bausmė.

Gyvenimas turėtų būti pati pilnatvė (angl. fulfilled), o ne troškimų - daiktų, patogumų, valdžios, padėties, vardo, šlovės prikimštas (angl. filled) “maišas”. Ne „darykite“, o pirmiausia “būkite“. O kaip tiesiog „būti“? Kai „nedarote“, jūs įžengiate į „Būtį“. Kas yra „Būtis“? Kai nustojate „daryti“, jūs esate. Jūs esate pati Būtis.

Štai paprastas patyrimas. Mes norime būti plačiai atsimerkę ir viską matyti, nes tada jaučiamės saugūs. Aš matau, kas yra priešais mane, kas dedasi aplink mane, girdžiu, apie ką kalba žmonės. Jaučiu prisilietimą ir girdžiu garsus. Taigi pojūčiai netiesiogiai sustiprina mano saugumo jausmą.

Tačiau jei norite „būti“, turite atitraukti savo pojūčius nuo išorinio pasaulio. Turite užmerkti akis ir užsikimšti ausis, nes „tapsmas“ yra išorėje, o „Būtis“ – viduje. Tačiau kai užsimerkiu, man norisi vėl atmerkti akis...

Kai užsimerkiame, esame visiškoje tamsoje. Mes pajuntame bedugnę, sutrinkame, nes nebejaučiame savo tapatybės. Šioje tamsos karalystėje nėra vilties, nėra pažado, nėra kuo džiaugtis. Todėl mes nenorime būti užsimerkę ilgai. Ir kai pagaliau atsimerkiame, su palengvėjimu atsidūstame: „O, štai mano draugai! Dabar aš gerai jaučiuosi“. Žmonės sako: „Sai Ram, Anilai Kumarai!“ Tada jaučiu, kad esu „kažkas“. Kai girdžiu ką nors sakant: „Aną savaitę buvo gera paskaita“, jaučiuosi puikiai, mano ego visą laiką „pučiamas“. Aš klausiu: „O kuo ji tau patiko?“ Ir imu žvejoti komplimentus.

Visi šie dalykai palaiko mano ego ir pataikauja jam. Kai ego išpūstas, man smagu. O kai užsimerkiu, nebelieka nieko, kas mane pagirtų. Kai nieko negirdžiu, niekas gražiai apie mane nekalba. Jaučiuosi sutrikęs, kai visiškai išnyksta įprastasis „aš“. Todėl ir noriu grįžti į „realųjį“ pasaulį, atgauti savo pojūčius. Bet, mano draugai, tikroji Būties būsena glūdi visiškoje tyloje. Ji neturi jokių tikslų ir idealų.

Kai užsimerkiu medituodamas, aš jau nesu inžinierius, gydytojas ar profesorius. Esu niekas – tuštuma, vakuumas, tamsi gelmė, bedugnė, tuščia erdvė. Tai reiškia, kad ego, įprastasis „aš“ išnyko. Tu nebesi esybė, tavo tapatybė išnyko.

Būtent tai vadiname „aukščiausia tyla“, kurioje patiriame tikrąją Būtį, nieko „nedarydami“. Jei norite matyti, turite atsimerkti. Jei norite girdėti, turite įtempti klausą. Jei norite pajusti prisilietimą, turite ką nors paliesti. Bet Būties būsenoje nedarykite nieko. Tiesiog tyliai sėdėkite. Atsitraukite nuo išorinio pasaulio ir būkite ramybėje.

Jūs tikriausiai girdėjote apie garsųjį Tiruvannamalajaus išminčių Ramaną Maharišį. Vienas žmogus, pas jį nuvykęs, paklausė: „Mokytojau, ką reikia daryti, kad pasiektume išsilaisvinimą?“ Jis atsakė: „Nieko nedarykite“. Žmogus grįžęs guodėsi: „Visai be reikalo ten važiavau. Matyt, ne tą guru pasirinkau. Maniau, kad jis parodys man kelią. Maniau, kad jis lieps man kartoti kokią mantrą ar duos kokį patarimą, „receptą“ ar dvasinę praktiką, kurią reikėtų atlikti. O jis tik pasakė: „Nieko nedaryk“. Tikrai nebūčiau keliavęs tokį kelią tik tam, kad išgirsčiau „Nieko nedaryk“. Jo draugas buvo išmintingesnis ir paaiškino: „Ramana Maharišis liepė tau nieko nedaryti todėl, kad „darydamas“ tu „tampi“. O „nedarydamas“ nieko, atsiduri pačioje „Būtyje“. Būtis – tai nedarymas, tapsmas yra darymas“.

Visiškas susitaikymas

Kai užmerkiu akis, pasitraukiu vidun, mano ego miršta, ir aš atsiduriu visiško susitaikymo būsenoje. Tačiau kasdieniniame gyvenime mes nesame pasiruošę „priimti“ savęs ir kitų. Štai pavyzdys. Jūs sakote: „Svamis davė man šį žiedą“. Kitas žmogus nepasidžiaugs: „Tikrai?“ Jis pasakys: „Tu gavai žiedą tik šįmet, o man šį žiedą Jis padovanojo jau pernai! Ar nežinai, kad esu „vyresnis“ už tave?“

Jei aš sakau: „Svamis man tik ką davė vibhučio“, kitas žmogus pasigirs: „O man Jis jau dešimt kartų davė!“ Jei jis pasakys: „Man pasisekė patekti į interviu su Svamiu“, jūs didžiuodamiesi atsakysite: „Mūsų šeima jau dešimt kartų buvo pakviesti pokalbiui, o kai kurie šeimos nariai kalbėjosi su Svamiu gal dvidešimt kartų!“ Mes stengiamės „daryti įspūdį“ kitiems savo pasiekimais, didybe, atsidavimo stiprumu. Ir darome tai tol, kol kitas žmogus puola į neviltį. Kodėl? Mes nemokame „priimti“ visko taip, kaip yra. Tokie pokalbiai neturėtų mūsų trikdyti. Turėtume jaustis taip: „Jei niekas su manimi nekalba, tai nesvarbu. Jei visi su manimi kalba, irgi gerai“. Jei Svamis kiekvieną kartą, kai tik atvažiuodavau, su manimi pasikalbėdavo, o šį sykį nė nežiūri į mane, ar aš turiu manyti, kad veltui leidau pinigus ir laiką? Ne, taip neteisinga sakyti.

Visiškas, besąlygiškas susitaikymas ateina aukščiausioje tyloje, kurioje ego nebeegzistuoja. Tada, kad ir kas beatsitiktų, sakysime: „Taip, aš tai priimu. Po nelaimės ateis laimė“. Ne visos dienos – sekmadieniai. Aš laiminu tamsią naktį, nes po jos išauš šviesi diena. O po dienos vėl ateis tamsi naktis. Abi jums vienodai geros. Negaliu smerkti nakties ir sakyti: „Fui, naktis bloga, nes naktį siaučia vagys ir banditai!“ Jei nebus nakties, kada mes miegosime ir pailsėsime?“

„Aš nemėgstu mirties“. Tada tu nemėgsti ir gimimo. Kai nėra mirties, negali džiaugtis gimimu. „Aš noriu visąlaik būti jaunas“. Bet senatvė irgi turi savo grožį ir išmintį. Sakoma: „Senatvė – tai auksas“ (angl. Old is gold). Kiekviena gyvenimo pakopa pasižymi savitu grožiu. Jaunystė žavi grožiu, trykštančia energija, o senatvė – brandumu, patyrimu ir išmintimi. Vaikystė taip pat puiki naivumu, žaismingumu ir išdaigomis.

Sutikti su tuo, kas yra – tai palaiminimas. „Svamis nustojo su manimi kalbėtis“. Taip, tai palaiminimas. Kodėl? Nes tada mes pasižiūrime vidun ir galvojame apie Dievą. O kai Jis su mumis kalbasi, mes pradedame visiems tuo girtis ir nustojame save tyrinėti. Nekalbėdamas su manimi, Svamis skatina mane tyrinėti savo vidinį pasaulį. Kalbėdamas su manimi, Jis tik „stumia“ mane į išorę, į „viešumą“, o tai pavojinga sritis. Svamis ignoruoja mus tam, kad padarytų mus tikresniais Tiesos ieškotojais. Jei jūsų sūnus pastaruosius 10 metų gyvena užsienyje, jūs galvojate apie Jį dažniau, nei apie tą sūnų, kuris šalia jūsų. Atstumas suteikia žavesio. Taigi tame yra grožio – būti toli ir ignoruojamam išoriškai. Daugelis iš mūsų tai žino. Visiškai tylėdamas, Mokytojas gali būti labai iškalbingas. Kai Svamis su manimi nustoja kalbėjęs, aš pradedu svarstyti: „Gal padariau ką nors blogo? Galbūt padariau kokią nors nuodėmę ar pasielgiau prieš Jo valią... Ir t.t.“ Kita vertus, kai Jis su mumis kalbasi, mes nustojame save analizuoti.

Todėl viskas turi savo grožį, vertę ir naudą. Niekada nieko nesmerkite ir neteiskite. Teisti pavojinga, o smerkti – siaubinga. Turėtume išmokti viską „priimti“ taip, kaip yra, kad galėtume džiaugtis gyvenimo grožiu. Palaiminimas – tai Dievo malonė, ir jis ateina, kai viską priimame aukščiausioje tylos būsenoje.

Tylos būsenoje mūsų nebevaldo mintys ir troškimai

Tapsmo būsenoje mus nuolat valdo troškimai. Vieni žmonės giriasi, kad jie labai turtingi, kiti skundžiasi, kad viską prarado. Tačiau abiem atvejais turtas yra svarbus. O kai pasiekiame Didžiąją Tylą, šiuos dalykus paliekame. Pinigai nekelia nei išdidumo, nei menkumo jausmo, nei pasitenkinimo, nei nepasitenkinimo. Turiu pinigų – gerai, neturiu – ką gi, būna ir taip. Reikia tiesiog priimti tai, kas yra. Nereikia pūstis, kai jų turi, ir nereikia nusiminti, kai jų neturi. Taip pakylame virš šios minties.

Tas pat ir dėl maisto. Vieni valgo per daug, kiti pasninkauja. Bet mūsų neturėtų valdyti maistas. Putapartyje galima gauti įvairaus maisto, netgi picą, bet jūs atvykstate čia ne dėl picos. Jei pica bus, gerai, jei jos nebus, pasitenkinsite pasukomis indų valgykloje!

Mes džiaugiamės tuo, ką turime, ir nesiskundžiame dėl to, ko neturime. Jei skundžiamės, vadinasi, mus valdo ta mintis. Jei reikalaujame: „Man reikia to ir to“, esame valdomi. Jei pasitenkiname tuo, kas yra, išsivaduojame iš viso šito. „Būtis“ – tai buvimas aukščiau. Joje nėra valdančių minčių. Tas aukščiau – tai transcendentinė būsena. Jūs nepasiduodate (mintims ir jausmams), jūs nesate auka. Kartais žmonių klausiu: „Jūsų šalyje nėra moskitų. Kaip jūs juos čia ištveriate? Kaip jūs čia galite miegoti?“ O jie atsako: „Viskas gerai“. Ir visai nesiskundžia: „Žinai, aš dėl tų moskitų tiesiog negaliu miegoti“. (O tokie, kaip aš, pripratę prie moskitų, be jų nebegali miegoti!.. Bet tai – kas kita. Mes pripratę prie moskitų zyzimo, jis mūsų ausims kaip pop muzika).

Transcendentinė būsena

Žmonės gali turėti kokių nors ypatingų poreikių: „Man reikia to ir to, aš be to negaliu gyventi“. O transcendentinėje būsenoje žmogus suvokia: „Jei turiu viską, ko reikia, tai gerai, bet jei Dievas nedavė, kaip nors išsiversiu“. Taip mąstome tada, kai pakylame virš pojūčių. Transcendentinę būseną pasiekiame tada, kai įgyjame tobulą supratimą. Jei žmogus nepajėgia išsivaduoti iš ribotumų, vadinasi, jis dar neturi reikiamo suvokimo.

Kai kurie žmonės visada laimingi todėl, kad viskas, kas jiems atsitinka, yra gerai. Svamis, kalbėdamas su studentais, dažnai mini užsieniečius pasekėjus, atvykstančius iš labai toli. Jis visada sako: „Pažvelkit į užsieniečių veidus. Jie šypsosi, jie laimingi. Net jei pakviečiu pasikalbėti tik vieną ar du iš grupės, visi kiti tos grupės nariai džiaugiasi. Jei paklausiu: „Kaip jūs?“, – džiaugiasi visi. Jei paklausiu: „Kada atvykote?“, – jie laimingi. Jei žmogų pakviečiu pasikalbėti, visi kiti stengiasi paspausti jam ranką, kad ir jiems tektų dieviškų virpesių...“ Kai žmogus atvyksta iš toli, jam svarbiausia – Svamis. Jam nesvarbu, koks čia maistas ar kokie čia patogumai.

Taigi mes būname nelaimingi dėl savo nepasitenkinimo, dėl supratimo stokos, nesugebėjimo priimti taip, kaip yra, dėl savo troškimų, vilčių, prisirišimų ir dėl neteisingo savęs suvokimo. Man ne taip svarbu, ar Svamis užkalbino mane, ar ne. Bet aš nerimauju dėl to, ką kiti apie mane pagalvos. Jie pradės mane klausinėti: „Ar Svamis su tavim kalbėjo?“ Ir kaip aš jiems atsakysiu: „Deja, nekalbėjo...“ Todėl turiu išgalvoti istoriją: „Jis nekalba su manimi, nes iš anksto žino, ką aš galvoju...“ Tai patogi filosofija.

Sadhana ar dvasinė praktika

Dvasinę praktiką atliekame dviem būdais: širdimi ir protu. Kaip ją atliekame protu? Protu giedame giesmių posmus. Yra žmonių, kurie gali nesustodami kartoti mantras. Kiti išmoksta 108 ar 1008 Dievo vardus mintinai. Bet dvasinė praktika, atliekama protu, mums nieko neduos. Kodėl? Nes dvasingumas yra aukščiau už protą. Jūs nesate protas. Svamis sako: „Protas – tarsi pasiutusi beždžionė. Kūnas – burbulas vandeny“. Dievas ir dvasingumas – anapus proto. Protas – tai ne kas kita, tik ego.

Ką mes darome protu? Kai žmonės sako: „Aš kasdien medituoju“, „Aš kasdien garbinu Dievą“, „Mes tiek daug dirbame Sai centruose“, – tai reiškiasi protas, tai – „darymas“. „Mes padarėme tą, mes padarėme aną“. Šis „aš darau“ – tai tik paprastas „aš“ jausmas, kylantis prote. „Aš giedu bhadžanas, aš kartoju mantras“ – visa tai gimsta iš atminties, iš proto. Kartojimas yra nuobodus ir mechaniškas, tai – rutina. Visa, kas daroma protu, tampa mechaniška. Tame nėra šviežumo, grožio, įkvėpimo, susižavėjimo, nuostabos ar džiaugsmo. Tiesiog kartojame vieną ir tą patį. Bet mūsų gyvenimas neturėtų būti mechaniškas, nes tada jis nieko nebevertas. Nei šeimos, nei profesinis, nei religinis, nei socialinis gyvenimas neturėtų tapti mechaniškas. Mechaniškas gyvenimas – tai mirtis, tai rutina. Užprogramuotas gyvenimas – tai kompiuterinis gyvenimas. Taip neturėtų būti.

Sadhana, atliekama širdimi

Jei dvasinę praktiką atliekate iš širdies, prasmė tampa svarbesnė nei atmintis. Tada jūs norite jausti tariamo Vardo prasmę, ne tik jį kartoti. Giedodami bhadžanas, mąstote apie prasmę. Pvz., vardas „Krišna“ reiškia „Tą, kuris numalšina sielos troškulį“. Tai mąstydami, daug prasmingiau giedosite Krišnai.

Kai širdis tampa svarbiausia, jūs jaučiate tikrąją prasmę. Taigi širdis labai skiriasi nuo proto, kuris tik atsimena. Dvasinė praktika nėra savitikslė, jos tikslas – patirti palaimą. Dvasinė praktika – tik įrankis. Tai - raiškos ir bendravimo priemonė. Pasiekti tą tikslą jums padės širdis.

Todėl, mano draugai, palikime šį „tapsmą“ ir eikime į „būtį“. Būtį galime patirti, atlikdami dvasinę praktiką ne protu, o širdimi. Tada tapsime tikrai gyvi, ir mūsų gyvenimai bus džiaugsmingi ir verti gyventi.